Kelionė į Trolių žemę

2013 03 6 | Autorius - Dovilė

Taigi šių metų atostogų maršrutas nuvingiavo Šiaurėn. Kadangi susigriebta buvo pakankamai vėlai, tai į priekį teko keliauti žiauriai brangiu keltu iš Klaipėdos į Karlshamn’ą (Stokholmas-Ryga kainavo kone dvigubai pigiau). Ir taip vieną saulėtą rugpjūčio vidurdienį patraukėm Klaipėdos link, iš kur jau kitos dienos rytą atsidūrėm anapus Baltijos. Švedijoje reikalų neturėjom, tad reikėjo suvalgyt tuos nuobodžius ~580 kilometrų puikiomis švediškomis autostradomis iki Tønsberg, kur mūsų laukė Kazokas. Skandinavija sutiko mus visu gražumu – jau pirmame šimte kilometrų pradėjo dulksnoti, ir ties Göteborgu pylė nuoširdžiai. Norvegija mus pasitiko anavataip:

Tønsberg’ą pasiekėm kiaurai peršlapę, bet Kazokas nedavė liūdėt – ūkį sukabinom džiūt, ir išmovėm link Pasaulio krašto. Aha, va nuo čia ir prasidėjo mūsų kelionės atvirukai:

Sekančios dienos rytas dar buvo ūkanotas ir drėgnas, bet netrukus išlindo saulė, ir mes vėl nuobodžiai vilkomės E18 keliu, kol galiausiai užkniso ir suktelėjom šonan. Eismas žymiai mažesnis, kelias geras, žiopsojimui medžiagos pilna. Priekyje netrukus pasirodo visai nesimpatiškas juodulys, o GPS liepa sukti į kalnus kaip tik jo link. Taip ir atsidūrėm debesyse:

Drėgna, šalta ir vėjuota. Sveiki atvykę vadinasi. Persiverčiam per kalnus ir nuostabiai suraitytu serpantinu nusileidžiam į Lysebotn.

Vakarėja, lynoja, nešilta. Net nekyla mintis nakvoti palapinėje, nors miestelio prieigose stovi bent kelios. Gaunam žiauriai nepigų ir gana keistą kambarį, kažkuo tarybinius poilsio namus primenančiame pastate, kur tūlikai ir dušai yra vienu aukštu žemiau ir skirti visam pastatui. Bala nematė – juk kitą dieną planuojam pasiekti Kjeragbolten.

Ryte keliamės anksti – praktika rodo, kad pagrindinė masė turistų pajuda daug vėliau. Pavažiuojam iki Erelio lizdo, nuo kur prasideda takas.

Pradžia pakankamai stati, nuo fjordo pučia stiprus vėjas. Neša drėgmę ir lenda pro bet kokį plyšelį po drabužiais. Pakilę iki fjordo viršaus keliaujam lygia “akmenine pieva” tiesiai priešais vėją. Ir nepraėjus nei trims valandoms pasiekiam tikslą – legendinį akmenį. Endomondo track’as čia.

Užlipt ant akmens – šventas reikalas. Nesvarbu, kad pučia, šlapia, o iki vandens niekingas kilometras vertikaliai žemyn.

Grįžę pakuojamės šmutkes ir traukiam link Stavangerio (tiksliau Sola), kur mūsų laukia Varno familija su vakariene ir alum. Pakeliui vienoje “in the middle of nowhere” kaimelio degalinėje gaunam uber pasiūlymą: kava + naminis vaflis su visais padažais tik 20 NOK!!! Kitos dienos rytą mūsų kelias suka link Preikestolen.

Kelias-keltas-kelias, ir finale atvingiuojam iki Preikestolen Lodge (net nežinau, kaip teisingai išversti). Pasibukinam pora lovų keturviečiam kambary, o kadangi laiko dar yra – nutariam tą pačią dieną ir suvaikščiot iki uolos. Eilinį kartą įsitikinom, kad anksti kėlęs – nesigailėsi. Žmonių galybė, ties kiek sudėtingesniais praėjimais susidaro net eilės.

Vienžo, vieta populiari ir lankoma gausiai. Keturviečiame kambaryje su mumis nakvojo du kinai. Vienas visą naktį knarkė, o po to abudu pradėjo nuo 5:00 ryto krapštytis, čežint maišeliais ir pliurpt. Ausų kamštukai – must have! Pusryčiaujam su vaizdeliu, ir kylam tolyn.

Šios dienos tikslas -Tyssedal, o tiksliau – šalia jo esantis Skjeggedal, iš kur prasideda ilgas ir pradžioje labai nelengvas kelias iki vienos vietos. Bet apie tai vėliau.

Pakeliui kažkur ties Steinaberg stabtelim parduotuvėj. Kol maklinėjam, ir renkamės vakarienės meniu, nedrąsiai prieina parduotuvės darbuotoja mergaitė, rodo pirštu į Lietuvos vėliavą ant peties ir dar nedrąsiau klausia: “Lietuva?” O jau kaip nušvito veidas, kai patvirtinom jos spėjimą! Ko gero, nedažnai tam užkampy tautiečius sutinka.

Visai netyčia pasipainioja Låtefossen. Tai pravažiuot taip paprastai nesigaus – reik akis paganyti.

Skjeggedal turizmo informacijos centriuke mergaitė paaiškina, kad artimiausia nakvynės vieta tik Tyssedalyje. Ale kiek pakamantinėta pasiūlė kambariuką savo tėvų name, visai šalia trasos pradžios. Super! Vadinasi sutaupom galybę laiko. Kadangi vakaras dar ilgas – šliaužiam apsidairyt po apylinkes.  Ir jau už kelių šimtų metrų šliaužiam tikrąja to žodžio prasme – pakelės griovys raudonuoja žemuogėmis! Taip bežemuogiaudami net ant užtvankos užsikariam. Apylinkės apžiūrėtos, su nuosavu kriokliuku susipažinta artimai (išsimaudyt drąsos neužteko – labai vanduo nešiltas buvo), einam miegot, nes sekančią dieną kylam gana anksti, ir pradedam pakankamai netrumpą kelionę iki Trolio liežuvio.

Tako pradžia – kilometras palei funikulieriaus bėgius, žiauriai stačiu šlaitu, per visokio dydžio akmenų krūvas. Sunku, nes nesigauna vienodas ėjimo ritmas. Bet toliau viskas žymiai paprasčiau. Žiauriai nustebino kone ištisas kaimelis vasarnamių tokioje vietoje. Ir taip, neskubėdami ir vis prilaikydami periodiškai atkabančius žandikaulius keliaujam tolyn. “Atvirukų šalis” – dar kelionės pradžioje Giedrės netyčia numesta frazė skamba nuolat. Neužtrukom nei 5 valandų, kai pasiekėm tikslą. Vertas kiekvieno nueito centimetro! Nors žmonių jau susirinkę nemažai, bet nekyla problemų norintiems papozuot – kiti kantriai laukia savo eilės prisėst ant liežuvio galo ir pamataruot kojomis į prarają.

tungon

Taip, sumoje sugaišę 10 valandų, nusileidžiam atgal iki savo laikinų namų. Nutariam, kad visai įmanoma dar tą patį vakarą pasiekti Bergeną, tad daug negaišdami ir pajudam. Jei iki tol su keltais mums labai sekėsi, tai šį kartą – keltas ką tik išplaukęs, sekantis – už valandos. Apvažiuot įmanoma, bet užtruks ilgiau negu valandą. Belieka įjungti  šiaurietišką ramybę, o kad laukimas neprailgtų – atsidaryti tuno konservų.

Bergeną pasiekiam jau visai sutemus. Net norvegai juokauja, kad Bergene lyja 300 dienų per metus. Ir akurat – visą kelią virš galvos buvo giedras dangus, ir tik besileidžiant link miesto, jau iš toli matosi bekabąs juodulys, kaip koks prakeiksmas. Tenka nemažai pasimalti, kol randam kempingą – viename tik nameliai (ir visi užimti), o visos penkios palapinių vietos užimtos. Vis tik pavyko rasti, ir gana padorų. Jau vidurnaktis – registratūra nebedirba, vartai uždaryti. Bandau tilpti pro tarpą – deja, motociklas pasirodė per platus. Čia prisistato sargas, liepia motociklą palikt prie vartų, ir statytis palapinę kempinge kur labiau patinka – mol, ryte ateisi ir susitvarkysi finansinius reikalus. Taip mes pirmą ir vienintelį kartą nakvojom palapinėj. Bergene. Kur lyja 300 dienų per metus! Ko gero mums išpuolė vieną iš tų likusių 65. Kadangi planuojam visą dieną praleisti Bergene, o liūto tampyt už ūsų ir antrą naktį rizikuot palapinėje nėra jokio noro – pasibukinam eilinį kartą hytte, susikraunam ten savo mantą ir keliaujam miestan.

Žuvies turgus – privaloma tvarka. Man, kaip nežuvėdrai ypatingų emocijų nesukėlė. Bet tik man… :)

Žiauriai įspūdinga seniausioji Bergeno dalis – Bryggen. Toks jausmas, kad va tuoj iš už kampo išlys dvimetrinis milžinas su raguotu šalmu, ryža barzda ir kuoka rankoj.

Be abejo, nepraleidom progos ir pasigrožėti miestu iš aukščiau – tam labai padeda funikulierius.

Beje, Bergeno gatvėse lietuviška šneka nestebina – tiek daug tautiečių čia gyvena. Netgi žuvies turguje galima susikalbėti lietuviškai.

Toliau mūsų kelias vingiuoja link Briksdalio ledyno. Pakeliui pasimaišo mūsų Rumšiškių muziejaus analogas – Sunnfjord museum. Greit apibėgam, bo žiauriai karšta, pasimieruoju dvivietį lauko tūliką, pakraipom galvas žiūrėdami į avietyną ant stogo ir pjaunam tolyn.

Pavakare pasiekiam kempingą, paliekam šmutkes ir dar suspėjam nulėkt pasigrožėt besileidžiančios saulės auksu nulietu ledynu. Krūvos bukletų siūlo pasivaikščioti ir ant paties ledyno, bet kaina nepasirodė adekvati pramogai.

Kad šalis pilna netikėtumų – dar kartą įsitikinom jau sekančią dieną, kai miestelio degalinėje “susitikom” su normalaus dydžio kruiziniu laineriu. Gerai, kad laineris kuro nesipylė – ko gero tektų ilgokai užtrukti eilėje po jo… :)

Bandom nulėkt prie ledyno iš kitos pusės. Kelias mokamas. Mokėjimas paprastas – meti kapeikėles į voką, voką meti į dėžę. Ledynas kaip ledynas –  mėlynas nu…

Toliau mūsų programoje – Dalsnibba ir Geirangeris. Tik išlindus iš tunelio pasitinka vis stiprėjantis lietus – nieko gero, bet aukščiau kalnuose juk tai normalu. Kadangi Dalsnibba buvo giliai debesyse/rūke, tai nebematėm prasmės susimokėt dar ~100NOK už kelią iki jos – debesyse ir taip jau prisėdėta pakankamai ir nemokamai. Tad pasigrožėję Geirangeriu iš viršaus, leidžiamės iki paties miestelio, atsikvepiam, užkandam ir kylam Erelio keliu vėl aukštyn, tik jau kitoje miestelio pusėje. Vakaras mus pastinka Valldal miestelyje. Lynoja, tad ilgai negaištam ir sukam į pirmą pasitaikiusį kempingą.

Rytas vėl išaušta saulėtas, ir mes pro braškių plantacijas judam toliau į Šiaurę. Stabtelim pasivaikščiot prie Gudbrandsjuvet. Nu moka jie išnaudot ir parodyt ką turi, tuo pačiu nesušikdami gamtos, o tik subtiliai įsiterpdami.

O nuo čia jau ranka paduot ir iki žymiojo Trollstigen. Aikštelė jau pilna ekskursinių autobusų su vyresnio amžiaus jaunuoliais ir ne tik.

Išvingiavę iš Trollstigeno judam link Atlanto kelio. Deja, kaip tik buvo atoslūgis, tad pakelės labiau panašios į pelkes, o ne į tai, ką matėme nuotraukose.

Apsukam garbės ratą per Kristiansund ( į kurį, beje, patenkama tuneliu nutiestu po jūra), ir nakvynei nutūpiam Tingvoll miestelio kempinge. Su dėde už kemperį sudylinu 100NOK + mažas buteliukas “zelionkių“, vietoj jo pageidautų 200NOK

Kelionė vis labiau artėja prie pabaigos, sekančios dienos tikslas – 1994-ųjų Žiemos olimpiados sostinė Lilehameris. Kažkaip netyčia pataikom išsukt į Rondanevegen, kas netgi labai nudžiugina – vietomis aplink absoliučiai nei gyvos dvasios. Totalus “vidury niekur”. Tiesa, džiaugsmas ima mažėti kartu su kuro rodyklės parodymais, mat aplink kiek akys užmato – tuščia tuščia… Pagaliau už vieno posūkio išdygsta degalinė/parduotuvė/dar bala žino kas. Kaip senam amerikietiškam filme.

Na, o toliau Oslas, kuris nepasirodė niekuo ypatingas, cepelinai pas Eglę, ir dar už poros dienų sustojom paskutinei nakčiai Stokholme.

Pagrindinis tikslas – Vazos muziejus. Truputį nugąsdino eilė prie bilietų kasų, tačiau ji juda neįtikėtinai greitai, tad tikrai neprailgo. Paties laivo istorija gana tragikomiška, o išrodo jis daugiau nei įspūdingai. Rekomenduoju, net jei ir nedomina laivyba.

Kadangi laiko buvo nebe marios, tai nutarėm, kad į Stokholmą dar tikrai sugrįšim – yra ten dvasios!

Žemėlapis:
Žiūrėti Norvegija 2012 didesniame žemėlapyje

Skaičių mėgėjams:

  • Nuvažiuota ~4500 km
  • Kuro sąnaudos ~5l/100km
  • Išleista ~6000 LTL

*Už kelionės aprašymą ir nuotraukas dėkojame Yvl

Kategorija : Kruizeriai / Moto kelionės / Skaitytojų / Užsienyje / Visos naujienos
Reitingas: 5.00 (Įvertino 8)

Komentarai:
Paulius 2013 03 6 | 22:04

Ech, greiciau atsilimas :)


Žymos:

Prisijungimas

  • Artimiausi moto renginiai:
    • Anonsuojamų renginių nėra
Mažiausia degalų kaina:
Projekto draugai: